Prisipažinsiu – buvau tas žmogus, kuris sulaukęs trisdešimties vis dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Ne dėl to, kad nereikėjo, ar nenorėjau, bet dėl iracionalios, giliai įsišaknijusios baimės sėsti prie vairo. Maksofobija, amaksofobija, vehofobija – nesvarbu, kaip tai vadintume, ši baimė buvo tapusi mano kasdienybės dalimi, sukeldama daugybę nepatogumų ir apribojimų.
Pradžia: kaip viskas prasidėjo
Mano istorija su vairavimu prasidėjo dar paauglystėje, kai tėtis leisdavo pasukioti vairą tuščiame prekybos centro aikštelės kampe sekmadienio rytais. Viskas atrodė paprasta ir smagu, kol vieną dieną netoli manęs kitas automobilis patyrė avariją. Nors fiziškai nenukentėjau, psichologinis poveikis buvo milžiniškas – nuo to laiko mintis apie vairavimą sukeldavo panikos priepuolius.
Metai bėgo, o aš susitaikiau su mintimi, kad esu ir liksiu priklausoma nuo viešojo transporto, taksi paslaugų ir draugų bei šeimos narių geranoriškumo. Atsisakydavau darbo pasiūlymų, jei reikėdavo vairuoti. Planuodama atostogas, rinkdavausi tik tas vietas, kurias galima pasiekti traukiniu ar autobusu. Mano gyvenimo geografija buvo apribota stotelių tinklo.
Lūžio taškas: kai nepatogumas virsta neįmanomybe
Viskas pasikeitė, kai sužinojau apie nėštumą. Supratau, kad negalėsiu visą gyvenimą priklausyti nuo kitų malonės – juk negalėsiu kviesti taksi kiekvieną kartą, kai reikės vežti vaiką pas gydytoją ar į darželį. Tuomet priėmiau vieną sunkiausių sprendimų savo gyvenime – įveikti šią fobiją.
Pradėjau nuo psichologinių konsultacijų. Kognityvinė elgesio terapija padėjo suvokti, kad mano baimė yra iracionali, paremta vienu traumuojančiu įvykiu, kuris statistiškai vargu ar pasikartos. Tačiau vien teorinio suvokimo nepakako – reikėjo praktinių žingsnių.
Ieškant sprendimo: ne visos mokyklos vienodos
Pirmas bandymas mokytis vairuoti buvo nevykęs. Užsiregistravau į įprastą vairavimo mokyklą, kurioje instruktorius neturėjo nei kantrybės, nei supratimo apie psichologines baimes. Po kelių pamokų, pilnų streso ir nervingų instruktoriaus pastabų, mečiau šį sumanymą ir grįžau į savo komforto zoną.
Praėjo dar metai. Mano dukra jau mokėjo vaikščioti, o aš vis dar negalėjau nuvežti jos į parką kitame miesto gale. Tuomet draugė pasidalino savo patirtimi apie specialią programą žmonėms su vairavimo baime. Skeptiškai, bet vis dėlto nusprendžiau pabandyti dar kartą.
Tai buvo vairavimo mokykla, kuri siūlė individualizuotą programą žmonėms, turintiems vairavimo fobiją. Prisimenu pirmąjį susitikimą su savo instruktore Rasa – ji pradėjo ne nuo automobilio, o nuo ilgo pokalbio apie mano baimes, jų priežastis ir tikslus. Jau po pirmojo susitikimo supratau, kad šįkart viskas bus kitaip.
Mažais žingsneliais link didelio tikslo
Mano mokymo programa buvo visiškai kitokia nei įprasta. Pradėjome nuo paprasčiausių pratimų – sėdėjimo stovinčiame automobilyje, susipažinimo su valdymo elementais, variklio užvedimo ir išjungimo. Pirmąją savaitę net nepajudėjome iš vietos, ir tai buvo gerai – kiekvienas mažas pasiekimas buvo švenčiamas kaip didelė pergalė.
Antrąją savaitę pradėjome važiuoti tuščioje aikštelėje – labai lėtai, pirmąja pavara. Trečiąją savaitę išdrįsau išvažiuoti į mažai judrias gatves anksti ryte, kai eismas minimalus. Rasa visada būdavo šalia, rami ir padrąsinanti, niekada nespausdama daryti to, kam dar nebuvau pasiruošusi.
Pamenu savo pirmąjį išvažiavimą į intensyvesnį eismą. Mano rankos taip stipriai suspaudė vairą, kad net pirštų galiukai pabalo. Kvėpavimas tapo paviršutiniškas, o širdis, atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės. Rasa ramiai paprašė sustoti šalikelėje ir priminė kvėpavimo technikas, kurių buvome mokęsi. Po penkių minučių pertraukos tęsėme kelionę – lėtai, bet užtikrintai.
Netikėti atradimai kelyje į vairuotojo pažymėjimą
Mokydamasi vairuoti supratau keletą svarbių dalykų apie save ir savo fobiją:
- Kontrolės paradoksas – nors bijojau prarasti kontrolę vairuodama, iš tiesų vairavimas suteikė man daugiau kontrolės nei buvimas keleive. Kai pati vairuoju, aš sprendžiu, kaip greitai važiuoti, kada stabdyti, kurią trasą rinktis.
- Baimės anatomija – mano baimė nebuvo vientisa; ji susidėjo iš skirtingų komponentų: baimės pakenkti kitiems, baimės sugadinti automobilį, baimės pasirodyti nekompetentinga, baimės būti įstrigus eismo spūstyje be galimybės pabėgti. Identifikavus šiuos komponentus, buvo lengviau juos įveikti po vieną.
- Progreso nelinijinis pobūdis – buvo dienų, kai atrodė, kad grįžtu atgal, kai jau įveiktos baimės vėl sugrįždavo. Supratau, kad tai normalu, kad tobulėjimas nėra tiesė, o labiau panašus į banguojančią kreivę, kurios bendra trajektorija vis dėlto kyla aukštyn.
- Bendruomenės svarba – susipažinau su kitais mokiniais, turinčiais panašių baimių. Dalijimasis patirtimis, iššūkiais ir pergalėmis tapo svarbiu mano kelionės elementu. Supratau, kad nesu viena tokia – vien šis suvokimas suteikė jėgų tęsti.
- Technologijų pagalba – modernios pagalbinės vairavimo sistemos tapo mano sąjungininkėmis. Parkavimo jutikliai, atbulinės eigos kamera, aklosios zonos stebėjimas – šios funkcijos žymiai sumažino stresą sudėtingesnėse situacijose.
Kai egzaminas tampa gyvenimiška pamoka
Po šešių mėnesių intensyvaus darbo su savimi ir daugybės praktinių pamokų, atėjo laikas laikyti egzaminą. Nors techniškai jau buvau pasiruošusi, psichologiškai tai vis dar atrodė kaip neįveikiama kliūtis.
Naktį prieš egzaminą beveik nemiegojau. Ryte išgėriau ramunėlių arbatos vietoj kavos ir atlikau 15 minučių meditaciją. Atvykusi į egzaminų centrą pamačiau daugybę jaunų žmonių, kurie atrodė visiškai ramūs ir užtikrinti. Aš, trisdešimt dvejų metų moteris, drebėjau kaip epušės lapas, ir tai dar labiau didino mano nerimą.
Egzaminuotojas, vyresnio amžiaus vyras su žilstelėjusiais smilkiniais, iš pirmo žvilgsnio pastebėjo mano būseną. „Nervuojatės?” – paklausė jis. Linktelėjau, nesugebėdama ištarti nė žodžio. „Puiku”, – netikėtai atsakė jis, – „tai reiškia, kad suprantate atsakomybę. Būtų blogiau, jei nejaudintumetės.”
Šie paprasti žodžiai kažkaip padėjo man atsipalaiduoti. Egzaminas praėjo kaip migloje – prisimenu tik atskirus momentus. Kai egzaminuotojas pasakė, kad išlaikiau, iš pradžių net nesupratau. Tik kai jis pakartojo ir paspaudė man ranką, ištryško ašaros – ne liūdesio ar streso, bet didžiulio palengvėjimo ir pasididžiavimo savimi.
Pirmos dienos su vairuotojo pažymėjimu: naujas gyvenimo etapas
Gavusi vairuotojo pažymėjimą neišskubėjau tuoj pat pirkti automobilio ir važinėti visur. Pradėjau nuo trumpų, paprastų kelionių – į parduotuvę, parką su dukra, pas tėvus sekmadienio pietų. Kiekvieną kartą sėdus prie vairo, jaučiau, kaip pomažu tirpsta likusi baimė.
Įsimintiniausia buvo pirmoji ilgesnė kelionė – nusprendžiau nuvažiuoti į pajūrį, maždaug 300 kilometrų nuo Vilniaus. Pasiruošiau kruopščiai – išstudijavau maršrutą, pasirinkau mažiau judrias trasas, suplinavau sustojimus poilsiui. Dukra sėdėjo savo kėdutėje gale, o aš – prie vairo, pagaliau kontroliuodama savo kelionę.
Tą dieną, stovėdama prie Baltijos jūros ir žiūrėdama, kaip mano dukra džiugiai laksto pakrantėje, suvokiau, kiek daug beveik praradau dėl savo baimės. Kiek daug patirčių, vietų, galimybių būtų likę nepasiekiamos, jei nebūčiau ryžusis įveikti šią fobiją.
Ką supratau apie fobijų įveikimą
Atsigręždama į savo kelionę nuo baimės iki laisvės, galiu išskirti keletą esminių dalykų, kurie padėjo man įveikti vairavimo fobiją:
- Profesionali pagalba – psichologas ir specializuota vairavimo mokykla buvo esminiai mano sėkmės komponentai. Bandymas įveikti gilią fobiją vien savo jėgomis dažnai būna neefektyvus ar net žalingas.
- Individualizuotas požiūris – standartinė vairavimo mokyklos programa netiko man, nes neatsižvelgė į mano specifinę situaciją. Tik gavusi individualiai pritaikytą programą, pradėjau daryti realią pažangą.
- Kantrybė sau – supratimas, kad įveikti fobiją yra maratonas, ne sprintas, leido man nesijausti blogai dėl lėtesnės pažangos ar laikinų atžangų.
- Tikslo vizualizacija – nuolat primindavau sau, kodėl tai darau. Vizualizuodavau, kaip vežu dukrą į mokyklą, kaip važiuojame atostogauti, kaip laisvai renkuosi, kur ir kada keliauti.
- Mažų pergalių šventimas – kiekvienas mažas žingsnis buvo atžymimas ir švenčiamas. Tai padėjo išlaikyti motyvaciją ilgame kelyje.
Ką patarčiau kitiems, kenčiantiems nuo panašių baimių
Jei skaitote šį straipsnį ir atpažįstate save ar savo artimąjį – noriu pasakyti, kad nesate vieni. Vairavimo fobija yra daug dažnesnė, nei gali atrodyti, tiesiog apie ją mažai kalbama viešai.
Štai keletas patarimų, kurie gali padėti žengti pirmuosius žingsnius:
- Pripažinkite problemą – baimės įvardijimas yra pirmasis žingsnis jos įveikimo link.
- Ieškokite specializuotos pagalbos – ne kiekvienas vairavimo instruktorius turi įgūdžių dirbti su fobijomis. Ieškokite programų, specialiai sukurtų žmonėms su vairavimo baime.
- Skirkite laiko – nesitikėkite greito sprendimo. Fobijos įveikimas yra procesas, kuris gali užtrukti mėnesius ar net metus.
- Apsistatykite palaikymo sistema – šeimos nariai, draugai, forumai ar grupės žmonių su panašiomis problemomis gali tapti neįkainojama parama.
- Nebijokite technologinių pagalbininkų – išmaniosios vairavimo pagalbos sistemos gali būti puikūs įrankiai, padedantys sumažinti stresą ir didinti pasitikėjimą.
Epilogas: gyvenimas po fobijos
Šiandien, praėjus trejiems metams nuo vairuotojo pažymėjimo gavimo, vairavimas tapo natūralia mano kasdienybės dalimi. Kartais net sunku prisiminti, kaip stipriai kažkada bijojau sėsti prie vairo. Dabar vairuoju kasdien – į darbą, parduotuves, dukros būrelius.
Įdomiausia tai, kad vairavimas tapo ne tik būtinybe, bet ir malonumu. Kartais, kai noriu pabūti viena su savo mintimis, tiesiog sėdu į automobilį ir važiuoju pasivažinėti, klausydama mėgstamos muzikos ar podcast’ų. Tai tapo savotiška meditacija, o ne streso šaltiniu.
Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš šios patirties – dažnai didžiausios mūsų baimės egzistuoja tik mūsų galvose, o už jų slypi neįtikėtinos galimybės ir laisvė. Reikia tik drąsos žengti pirmą žingsnį ir tinkamai pasiruošti kelionei.
Jei šiandien jaučiate panašią baimę – žinokite, kad nesate pasmerkti su ja gyventi visą likusį gyvenimą. Pagalba egzistuoja, o už baimės sienos jūsų laukia visiškai naujas pasaulis, pilnas galimybių, kurias verta atrasti.
